1992 m. rugpjūčio 9 d. pirmą kartą įvyko tautų darbo grupių susirinkimas dėl žmonių teisių apsaugos. 1994 m. gruodžio 23 d. Jungtinių tautų organizacija Tarptautinę tautos dieną paskelbė minėtina diena. Rugpjūčio 9 d. švenčiama Tarptautinė tautos diena. Ši diena skirta ginti vietinių tautų-čiabuvių teises. Čiabuviai, dar kitaip vadinami aborigenais, autochtonais - tai senieji vietiniai tam tikros vietovės žmonės, tebegyvenantys arba gyvenę toje teritorijoje iki dabartinių gyventojų įsikūrimo. Čiabuvių bendruomenės laikosi savitų tradicijų, išsiskiria iš visos visuomenės. Tokios tautos dabar dažniausiai išlikusios tik sunkiai pasiekiamose vietose (salose, džiunglėse, kalnuose, Arktyje). Europoje čiabuvių, išlaikiusių savas tradicijas, yra išlikę Laplandijoje ir Kolos pusiasalyje (samiai), Rusijos gilumoje (nencai, komiai), Kaukazo kalnuose, Pirėnų pusiasalio šiaurėje ir Ispanijos bei Prancūzijos pasienyje (baskai). Amerikos vietiniai gyventojai indėnai vis dar laikosi savų tradicijų.
Lietuviai gyvena savo istorinėje tėvynėje, tad patys yra čiabuviai. Rugpjūčio 9 d. Daniūnų bendruomenės namuose vyko popietė “Aš ir mano tauta”. Pasaulyje daug tautų. Viena iš jų – lietuvių. Kiekviena tauta kažkuo išsiskiria – tradicijomis, papročiais, kalba... Kuo gi išsiskiriame mes? Ar turime kuo didžiuotis? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo mažiausieji daniūniečiai tą dieną atėję į bendruomenės namus. Negausus susirinkusiųjų būrelis bylojo, kad vasaros atostogos ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Daugelį išviliojo iš namų pajūris bei kitokios poilsio galimybės. Tačiau atėjusieji tą pavakarę pabūti kartu ne tik ieškojo atsakymų į klausimus kokia mūsų tauta, bet ir kalbėjo apie tai, koks brangus jiems gimtasis kraštas, kokios gražios lietuviškos pasakos, kurias jiems seka mamos prieš miegą, kokios gražios dainos, kurias susirinkę noriai dainavo vadovės pamokomi, kokia graži įsižydėjusi vasara, pilna maudynių, važinėjimosi dviračiu, žvejybos malonumų. Vaikai klausėsi suaugusiųjų minčių apie tai, kas yra lietuvis, kokios tradicijos ir papročiai puoselėjami gimtajame krašte, kokius išbandymus patyrė lietuvių tauta savo gyvavimo istorijoje. Visa ką išgirdo, pajuto dėliojo ant lapo spalvotais pieštukais suprasdami, kad esa laimingos tautos vaikai, kurie gyvena savo protėvių žemėje, gali kalbėti gimtąja kalba ir tęsti savo prosenelių išsaugotas tradicijas. Ant popieriaus lapo vaikai piešė Trispalvę, Gedimino pilies bokštą, jūrą, kamputyje rašė žodžius: "Mano kraštas – Lietuva", "Brangiausia Lietuva", "Aš gimiau Lietuvoje". Bet be gražių vaizdų, statinių, žodžių vaikai suprato, kad svarbiausia vertybė yra žmogus. Koliažo tecnika jie kūrė Žmogaus portretą. Ir tame portrete atsispindėjo daugiakultūriškumas ir tautų įvairovė. Tai skatina pažinti kitą, kitokią tautą, kad galėtum priimti, kad galėtum branginti ir vertinti ne tik savo tautos kulūrą, bet suprastumėm, kad šalia gyvena kitos tautos su taip pat savita ir labai jiems svarbia kultūra.