Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Beveidė minia. Kas mes būtume be tada neštos vėliavos – geltonos, žalios ir raudono kraujo spalvų? Be šitų iš istorijos glūdumų išnyrančių ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančių atsiminimų – kas mes būtume? Ir ar būtume išvis?
Ar mokame išlaikyti atminimą tų, kurie mokėjo už mus numirti?
Kad atminimas gyvas, ir perduodams jaunajai kartai, patvirtino įvykę Sausio 13-osios dienai skirti renginiai Ramygalos seniūnijos įstaigose. Prisijungus prie Laisvės gynėjų dienos paminėjimui skirtos pilietinės akcijos "Atmintis gyva, nes liudija“, Sausio 13 d. ryte degė žvakutės ramygaliečių ir įstaigų languose. Prie paminklo genocido aukoms atminti iškilmingu vėliavos pakėlimu pagerbti 1991m. Sausio 13-ąją žuvusieji už laisvę. Vėlyvą popietę į kultūros centrą rinkosi jaunimas. Taip! Tądien jaunimas sudarė daugumą į minėjimą susirinkusių žmonių. Su susidomėjimu buvo žiūrimas dokumentinis filmas apie Sausio 13-osios dienos įvykius. Bendraamžių palaikymo ir padėkų susilaukė ramygalietės Gustina Jaraitė, Milda Glebauskaitė, Greta Ilekytė, kurios parašė scenarijų, suvaidino ir nufilmavo filmuką apie jaunąją partizanų poetę – Dianą Glemžaitę. Filmas, pavadintas "Minutę dar gyvent“, susivienijo Ramygalos jaunimą bendram tikslui – atiduoti pagarbą Laisvei.
Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai tęsėsi ir vakare: po šv. Mišių žmonės rinkosi miesto aikštėje: dainavo patriotines dainas, deklamavo eiles.
Daniūnų bendruomenės namai visus pakvietė į popietę "Svarbi Lietuvos istorijos diena". Į salę rinkosi tie, kam lig šiolei svarbūs Sausio 13-osios idealai: laisvė, nepriklausomybė, tikėjimas.
Popietė prasidėjo dokumentinio filmo peržiūra. Susikaupimas, jaudulys ir nerimas persmelkė visų susirinkusiųjų širdis, kai ekrane sumirgėjo dokumentinio filmo "Sausio 13-oji" nesumeluoti ir nesuvaidinti istoriniai kadrai. Vyresnio amžiaus daniūniečiai dar kartą prisiminė skaudžius įvykius, o mažieji niekaip negalėjo patikėti tuo, ką mato ekrane. Jiems į galveles netilpo mintis, kad jų tėvai bei seneliai tai išgyveno, kad jų Tėvynėje taikiu metu važinėjo tankai ir į beginklius gyventojus šaudė sovietinės armijos kariai.
Po filmo peržiūros vaikai, vadovaujami meno vadovės A. Sidorovienės, papasakojo susirinkusiems apie 14 laisvės gynėjų, kurie paaukojo savo gyvybes už nepriklausomą Lietuvą. Keturiolika mažųjų daniūniečių uždegė 14 atminimo žvakučių Tėvynės pašauktiesiems.
Ir po dvidešimt vienų metų Laisvės gynėjų diena tapo reikšmingu visuomenės pilietinės sąmonės formavimo veiksniu, ir tik nuo mūsų visų priklauso, kad ši data niekada nebūtų užmiršta.